Sek drugelį, ir, gali būti, jis parodys, kur yra maistas.
Skraidė didžiulė Vapsva apie sodo namelio kampą ir nutūpė ant vynuogės. Ką ji ten veikia, galvoju. Einu pažiūrėti, ir randu dvi kekes saldžiausių žaliųjų vynuogių… Ji čiulpia sultis iš širšių sudraskytų uogų. Ir man šiek tiek teko, ir jai dar kelias palikau.
Aš labai nedaug moku sekti gamtą, manau. Bet ir tuo džiaugiuosi. Tokiom minutėm pasijaučiu kaip kokia pirmykštė moteris, ir mane apima keistas pasididžiavimas, orumas netgi. Skrenda lėktuvas, kažkur kniaukteli telefonas, o aš valgau gardžiausias pasaulyje vynuoges, kurias parodė drugys…
*
Nusileidau takeliu prie vandens, ir jaučiu, kaip mane kažkas švelniai glosto. Atsisuku – Kemeras.
O jau vandens augalų Karalystė! Deja, praėjimo palei upelį nėra, džiunglės.
Staiga pamatau kažką raudonuojant kitąpus, bet net su akiniais neįmatau, kas tai. Suintriguoja. Galvoju, pažiūrėsiu kaip su praėjimu. Palei upelį jo irgi nėra, irgi džiunglės, bet bus įmanoma prieiti per kitur.Tokiai, kad ir trumpai kelionei, reikia pasiruošti – atitinkamai apsirengti, apsipurkšti kažkuo, nes norinčių pasimėgauti delikatesu (manimi) tuose krūmynuose tikrai atsiras.
Tada pamatau apynį, ramiai nusiskinu, ir nueinu į mašiną pasiimti žiūronų. Acha, visgi ten raudonuoja kažkokios uogos… puiku!
Klesteliu mašinon su žavingojom apynių spurgom ir riedam link sodelio… prieš pasukant į jį dirsteliu į „aikštelę” prie tvenkinio. Tuščia. Nuostabu! Pūkšteliu vandenin kaip gimusi, bet kūnas toks nustebęs, kad neišeina paplūduriuot ant vandens, grimstu. Tiek to. Dar truputį pasiirstau ir, atvėsinusi kūną, bet ne orą, pasiekiu savo sodelį.
Gerokai per vėlai- 11 val.
Su kastuvu pasitinku dieną, kuri lyg drakono burna, alsuoja karščiu. Greitai išvaduoju kelis augalus iš vazonėlių, ir metusi visus darbus, nutupiu į pavėsį… kur ir pamatau tą drugį. 
Gerbki Gamtą, Ji gyva 