Pradėjusi intensyviai domėtis augalais, niekada nemaniau, kad mano kelias nuvingiuos link natūralios kosmetikos gamybos.
Viskas įvyko natūraliai: vieną dieną rinkdama žolynus pievoje pradėjau galvoti – „Bet, pala, o kaip gydydavo žaizdas, kai ateidavo žiema? Juk žiemą augalų nepasirinksi…“ Grįžusi iš pievų pradėjau ieškoti informacijos. Ieškojau ilgai, nes, matyt, nesugalvojau raktinio žodžio. Susivokiau, kad juos kažkaip turėjo kaitinti…
Žodžiu, buvau žalia kaip beržo lapelis birželio pradžioje
Paklausus vieno žolininko, kaip daromi tepalai, jis gudriai prisimerkė, išvardino pagrindinius ingredientus, bet mano galvoje buvo du raudoni klausimai: Kaip ir kiek dėti? Netruko praeiti kuris laikas – prasidėjo pirmieji eksperimentai, tokiu būdu pati atradau tinkamus augalų, aliejų, vaško santykius, pati supratau, kaip ir ką galiu įdėti papildomai, ir kas netinka.
Manau, kad tą vasarą išmečiau visą chemiją iš namų, o indų ploviklį Fairy jau seniai buvau pakeitusi kažkokiu natūralesniu.
Rudenį nukeliavau į Reiki seminarą, kur moteris parodė savo gamybos kremą ir leido mums juo pasitepti… Mano akys išsiplėtė, protas užsidegė troškimu, ir jau tą pačią žiemą išmokau gaminti kremus (kad KN irgi moko juos daryti, dar nežinojau..). Tiesa, labai greitai supratau, kad juose per daug ingredientų ir pradėjau kurti savo receptus. Praktiškai viskas, kas genialu, yra labai paprasta.
Pavadinimai ateidavo savaime, tikrai nelaužiau galvos, kaip kurį kremą pavadinti. Tobulėti skatino žmonės, teikdami užklausas. Taip mano racione atsirado penki kremai: Jaunystė, skirtas brandesnei odai, Švelnumas (jautriai odai, iš švelnių aliejų ir be eterinių aliejų), Kanapių (su kanapių aliejumi), Avokado, su avokado aliejumi, minkštinantis odą, bet kokio amžiaus odai, ir Vakarinis, irgi pagrinde brandesnei odai, patepti nusiprausus veidą po dienos darbų.
Kremą Jaunystė pernai pervadinau į Kama, nežymiai papildžius jo sudėtį.
Akovado ir Kanapių sujungiau į vieną, su žaliu pavadinimu Žalmė. Manau, kad šių kremų pakanka, nes natūralūs kremai negaminami komercijai, ir tikrai nereikia turėti atskirų kremų vakarui ir rytui – jei kremas tinka, jis tinka bet kuriuo paros metu vienodai.
Tiesa, kai kas mano kremus naudoja kaip nenuplaunamas veido kaukes, kadangi juose apstu natūralių veikliųjų medžiagų – pasitepa veidą vakare prieš miegą du tris kartus savaitėje 
Kodėl apie visą tai rašau?
Todėl, kad ilgą laiką jaučiau kaltę, nuėjusi nuo „įprastos“ žolininkystės. Jaučiausi žolininke, bet ir ne žolininke tuo pačiu metu. Žinoma, aš klydau, nes mes savo šaly turime tik vieną žolininkystės įvaizdį – moterį, renkančią žoleles, ir gydančią jomis žmones ir gyvulius. Viskas!
Kiek mažiau populiarus įvaizdis – buteliukuose degtinėje sumerktos ne tik žolės, bet ir gyviai – sliekai, gyvatė, rupūžė, bebro sruogliai, ir pan.
O žodį „kosmetika“ gavome tik XX a.antroje pusėje, tad žodis „žolininkė“ ir „kosmetika“ niekaip mūsų sąmonėje nelimpa į vieną darinį 
Tačiau Europoje, pasirodo, limpa. Ir dar kaip!
Yra išskiriamos kelios žolininkystės pakraipos: gydymas žolynais (arbatomis), gydymas tinktūromis, tepalais, gydymas smilkalais, ir grožio priemonių gamyba iš augalinių, mineralinių bei gyvulinių žaliavų.
Taigi, apsiraminau. Viskas su manimi gerai.
Esu žolininkė, gaminanti gydymo priemones (angl. remedies) – tinktūras, tepalus, šiek tiek arbatų, ir natūralias priemones grožiui (angl. homemade skin care) 
Voila (vualia)!
Jūsų Silvija 